expr:class='"loading" + data:blog.mobileClass'>

2011-04-17

Pažintis

Ir vis tik aš menininke nebūsiu... O siaube kaip tai yra sunku ir kiek kantrybės tai reikalauja... Stiklas... Šiaip bijau visokių smailių ir aštrių dalykų, bet gimimo dienos proga kažkodėl užsakiau sau ir draugams stiklo kursus... Viskas iš pradžių atrodė kur kas paprasčiau nei yra iš tikrųjų... O taip atrodė tik todėl, kad nieko nei skaičiusi, nei girdėjusi apie darbą su stiklu nebuvau... Vienintelį susidūrimą su jo pūtimu labai labai senai apturėjau Murano saloje. Už tai tariu didelį AČIŪ draugei iš Italijos ir jos šeimai. 

Tačiau tai, ką mes veikėme per kursus, buvo visai kitkas. "Žaidėme" Tiffany technika. Viskas čia atrodo maždaug taip: nusipieši piešinį, tada jį subraižai į patogias pjovimui detales, persibraižai viską ant stiklo pasirinktų gabalėlių, išpjauni, jei reikia pašlifuoji, apklijuoji kiekvieną detalę vario juostele, o tada sudėliojęs savo piešinio dėlionę sulituoji jį... O varge kaip mane varė iš proto šitie darbai... Šlifuoju šlifuoju ir vis tiek piešinys nesueina... Tada dar atstovėjusi eilę prie šlifuoklio pašlifuoju, ir vėl niekas nesueina... Ir taip N kartų :/ Įdomiausia tai buvo lituoti. Kšššš... Kšššš... Šnypštė lituoklis ir sušnypštė man puodelį  ant lėkštutės. Šitą "šedevrą" aišku kabinsiu virtuvėj ant lango. Dar mūsų kompanijoj buvo krabas, mašiniukas (kuris vėliau prisiparkavo ant mano gimtadienio torto...), laumžirgis, kleckynė ir dar kažkas... O kas...? Nu velnias, kas...? Oj gi gėlytė!!! Gėlytė dar buvo!!! :D

Prisiparkavo..





2011-04-12

Už balkius ir duris!

Šiandien mano senelio gimimo diena. Jam 87. Jis paskutinis senelis iš mano visų senelių ir močiučių. Jis labai gražus ir linksmas senelis. Tik aš šiais metais negera anūkė, nes užmiršau šiai progai tinkamai pasiruošti. Vis per savo veiklas ir savo pačios gimtadienio tūso organizavimą. Kaip egoistiška ir gėda... O galėjau iškepti seneliui obuolių pyragą, iš rudens paruošti gilių kavos miltelių (jis mane pirmą kartą gyvenime ir pavaišino šiuo gėrimu - Lietuvos kulinariniu paveldu) ir dar daug ką galėjau padaryti. Dabar lėksiu per parduotuves, pirksiu pyragą iš kepyklėlės ir nieko nepadovanosiu savo...Galėjau bent šachmatus pasiimti iš namų ir sulošti su seneliu nors vieną partiją. Taip būčiau bent jau praskaidrinusi jo kasdienybę ir padariusi šią dieną bent kažkiek išskirtine.

Graužia pati didžiausia, kokia tik gali būti, graužatis, kad nesugebėjau tinkamai pasirūpinti brangaus ir mylimo žmogaus švente. 

Nemyliu savęs šiandien.

P. S. Pasveikinau senelį. Suvalgėme po torto gabalėlį. Senelis pasakė tostą :)




2011-04-11

Kad mamos akys blizgėtų :)

Labai mėgstu kepti pyragus ir šiaip užsiimti panašiom nesąmonėm. Mėgstu sverti, matuoti, tirpdyti, maišyti, minkyti, kočioti... Tai savotiška relaksacija, atotrūkis nuo visko, minčių taip pat. Tačiau nemėgstu sausų kepinių (sausų pyragų, sausainių), kepinių iš mielinės tešlos ir labai saldžių. Jei atvirai, tai aš apskritai nemėgstu saldumynų. Vieno šokoladinio saldainio užtenka iiiilgam apsisaldinti (maždaug porai savaičių). Sakysite, tai kam tada kepi? Kepu, nes patinka kuistis virtuvėj, o be to žinau, kad mano triūsas niekada nenueis šuniui ant uodegos. Mat yra toks geras išradimas kaip mama :) Taip taip... Didesnės saldumynų naikintojos kaip mano mama nei su žiburiu niekur nerasite. Atsimenu vaikystėje, kai vakare visa šeima grįždavo namo, griebdavau jai už sijono ir zzzzyzdavau: "Ką parnešei?! Ką parnešei?! Kaip tai nieko? Negali būti! Parodyk rankinę" :D Dabar gi viskas apsivertė aukštyn kojom ir kai ryte pas ją nueinu, išsišiepusi, kaip maža mergaitė, akutėm laksto po mano rankinę ir rankas - ar tik ko gardaus iškepusi neatnešiau :) O jau ledus kaip mano mama mėgsta... Kažkas nerealaus - ryja juos "šliosais" ir visai nesuka galvos, ar už lango +20C, ar -20C. Tokia ta mano mama, su džinsais ir tekina :) 

Bet aš čia apie bananų duoną norėjau įrašą padaryti... :P Taigi, kaip minėjau, labai nemėgstu sausų pyragų. Bananų duona kaip tik ir yra jų priešingybė. Be to į ją reikia dėti keletą prieskonių, kurie suteikia kitokį skonį. Gal truputėlį Kalėdas primena, bet šiuo metu nėra man nieko skaniau už ją ir pieną, o gražiau - už mamos blizgančias akeles :) 


P. S. Šiandien kažkaip per apsižioplinimą nupirkau tik 3 vaisius, bet man dar netgi skaniau taip buvo - šlapiau. 



Atviras laiškas MANO urėdijai

(Ir ką po velnių reiškia atviras laiškas? Tipo skirtas plačiajai visuomenei, skelbiamas plačiajai visuomenei atvirose ir plačiose informavimo priemonėse? O koks tada antonimas būtų? Uždaras? Privatus? Intymus? Slaptas? Nevermind...)

Tai kur gi tas pavasaris?? Kreipiuosi į tave, nes tu kaip ir "prie gamtos", o pavasaris... nu irgi "prie gamtos". Žinok aš nevilty, o mano atvėpusi apatinė lūpa iš nepasitenkinimo baigia pasiekti žemę, o nosis nušalti ir nukristi, o plaukai nuslinkti, o ir t.t., ir pan. 

Daryk ką nors. Juk tu gali. Žėk, Kalėdas tau puikiai pavyksta prišaukti išdabinant savo eglę žybsinčiom girliandom (beje, šitą manevrą labai užskaitau, nes mūsų, gerai gerai, tavo eglė kiekvienais metais būna ryškesnė už miesto eglę :D), tai aš pagalvojau, kad jei tu, pvz., į mano ir mano pensininkų pašto dėžutes įmestum, pvz., po (origami) tulpę, pavasarį prišauktum bent jau mano ir mano pensininkų širdyse (žinau, kad urėdija ne kardiologinis, bet vis tiek) :D Mano pašto dėžutė, kai įeini į laiptinę, antra, visos kitos - pensininkų ;) Gali ką nors ir kitką sugalvoti, užskaitysiu. Tik žėk, kad pavasariu kvepėtų ;) 

Sėkmės!                                                  


2011-04-10

Anoniminės svajonės išsipildymas

Svajonės turi savybę pildytis, tačiau prieš tai reikia jas sugalvoti. O man visai nesenai atsitiko taip, kad išsipildė svajonė, apie kurios egzistavimą neturėjau jokios informacijos. Aha, stebuklų būna, o ypač tokiame stebuklų krašte kaip Lietuva.

Taigi, viskas nuo pradžių. Esu pametusi galvą dėl atvirlaiškių. Ir ne šiaip pametusi, o normaliai pametusi. Visų artimųjų, draugų, pažįstamų ir nepažįstamų zzzzzzyziu, kad atsiųstų man atviruką iš į bet kur jie bevažiuotų. Aišku ir pati neskreginu - iš visur, kur bevažiuočiau, siunčiu jų laaaabai daug. O mamą užbombarduoju beveik iš kiekvieno žingsnio. 

Bet į keliones žmonės gi ne taip dažnai leidžiasi, kad galėtum atvirlaiškiu savo pašto dėžutėj mėgautis bent jau kartą per savaitę. Todėl vienas gudras portugalas, gyvenantis Slovėnijoje (ką jis ten veikia?) sukūrė internetinį projektėlį www.postcrossing.com . O jau gėris tatai... Neapsakomas... Ale ot yra protingų žmonių... Oj, nuklydau. Tai wa. Šio projekto esmė yra ta, kad prisiregistravęs puslapyje, gauni atsitiktinio žmogaus iš bet kurio pasaulio kampelio adresą, kuriam siunti pagal jo pageidavimus, pomėgius arba savo nuožiūrą parinktą atvirutę. Kiekviena atvirutė gauna kodą, kurį ant jos reikia užrašyti, kad gavėjas galėtų šią užregistruoti sistemoje. Kiek adresų gausi, priklauso nuo to, kiek kartų paspausi Send request. Paprasta! :)

Tai labai geras būdas ir galimybė pareklamuoti savo kraštą ar bent jau pranešti, kad mes buvome, esame, ... o dėl ateities nesame tikri... Kidding!! :D